Nubyrėjęs smėlis

Sunkėja žodis, kaip akmuo,

Kai krenta lapai, –

Vėlinės,

Tarsi atbunda atmintis,

Kalbėti norisi su tais,

Kurie išėję;

Tik pajunti vis šiuo metu,

Kad ir mintis sunkėja,

Atskyla tarsi lapai nuo šakų,

Neša vėjas…

Tamsėja vakarai,

O rytas vėlinasi,

Akys prasčiau bemato,

Liežuvis vis dėlto aštrėja…

Laukiu baltos žiemos,

Ridensiu sniegą,

Lipdysiu senį Besmegenį

Ne iš smėlio.