Ateina
ir tas metas,
Gal
netgi riba,
Kai
peržengi per metų kraitę
Ir
pamatai, kad nė tu man,
Nė
aš kažkam
Jau
nesame skolingi…
Pasiimi
tik terbą ant pečių –
Joje
didžiulė laimė,
Tas
akmenėlis ir iš tų kraštų,
Kur
užgimei ir kur užaugai,
Nespaudžia
savas,
Oi,
tikrai nespaudžia...
Kitą
akmenėlį ridenu
Prieš
statų kalną,
Dar
viskas – prieš akis,
Pakalnė
ir dauba,
Didžiulis
akmens kalnas…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą