Gyvybės vanduo

Kiekvienas medis turi širdį,

Mato toli ir girdi

Griautinį ir vaivorykštę,

Jos spalvomis nudažo

Į rudenį lapus

Ir giliau – šerdį…

Nuo apačios – šilčiau,

Žali išlieka lapai

Daug ilgiau, –

Juos žemė šildo,

Kai saulė dengiasi

Migla ir rūko šydu…

Kiekvieną šaką lanko paukštis,

Su jo giesme medis

Auga į aukštį,

Kai kyla vėjas,

Šaltis, karpantis lapus,

Sugrįžta paukščiai žiemai

Į šiltus kraštus,

Jie nematys ir šios dienos,

Kas nuo šaknų pakyla,

Per liemenį kaip nuteka

Vanduo.