Tu
man brangus nuo pat vaikystės,
Išvaikščiotos
pakrantės
Šventosios
ir Anykštos,
Žydėjo
sodai kvepiantys,
Baltais
žiedais papuošiantys,
Kai
vandenys paleido lytis.
Žiūrėjau
į bangas,
O
dangumi du vyturiai
Skrido
paskui vienas kitą…
Oi,
kaip norėjau tąsyk tau paliesti
Vyrišką
krūtinę,
Neišdrįsau.
Vėl
teliūskuoja bangos
Ant
kranto valtis paliktas,
Girdisi
jaunų balsai,
Plaukia
jie ir be manęs,
Tu –
tik atmintis
Mano
jaunystės.
Gal
aš klystu?..
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą