Sutelpa saujoje

Kokie mes esam artimi

Kalba ir pomėgiais, –

Žiūrime į vieną pusę – dangų,

Saulė apšviečia laukus,

Ant medžių greit pakimba,

Vakare per spindį nusileidžia…

Tada ir poringės mamų

Atgimsta vėl, iš naujo,

Priglaudžiame pirštus

Prie samanoto beržo,

Kaip kaktos,

Ir žodis skleidžiasi...

Vaizdai – tai mes

Ir mūsų sukauptas,

Dažnai su nuodėme

Gyvenimas…

Nuplauname jį iš upelio,

Pasisėmę sauja.