Žmogaus
gyvybė – iš dangaus,
Per
motiną ir tėvą,
Žemėje
– daigelis,
Išaugantis
į medį,
Upeliais
nuteka į grožio pievą…
Vanduo
pagirdo gėlę,
Palaisto
ir nuplauna
Nuo
veido ašarą,
Nuo
kūno – skausmą,
Upeliuku
į ateitį nubėga…
Kažkur
sustojo ašara,
Mano
sūnau brangus,
Gal
rudens lietumi per pievas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą