2018 m. spalio 16 d., antradienis

Krenta, skrenda...




Kiekvieną rudenį,
Matau pavasarį,
Kai lapas tyliai krenta
Nuo suaugusių šakų,
O iš paskos plevena sėklos,
Sukasi, lyg parašiutai,
Kur jos nukris,
Nežino niekas,
Galbūt – į žemę,
O sudygs pavasarį
Ir virs nauju medžiu.
Bus ir tokių,
Kurias nuneš į upę
Ir plauks toli toli,
Net į kitas šalis,
Mažyčiais skėčiais apsigaubusios,
Gedės savo namų
Ir nematysiu, kaip sudygs,
Kokiu žiedu žydės,
O gal pražus…
Krentama visada iš aukščio,
Žydėjimas gi būna
Tik pavasarį
Ir stabilus…
Renku šį rudenį ir sėklas,
Ir lapus.



Komentarų nėra: