Krenta, skrenda...

Kiekvieną rudenį,

Matau pavasarį,

Kai lapas tyliai krenta

Nuo suaugusių šakų,

O iš paskos plevena sėklos,

Sukasi, lyg parašiutai,

Kur jos nukris,

Nežino niekas,

Galbūt – į žemę,

O sudygs pavasarį

Ir virs nauju medžiu.

Bus ir tokių,

Kurias nuneš į upę

Ir plauks toli toli,

Net į kitas šalis,

Mažyčiais skėčiais apsigaubusios,

Gedės savo namų

Ir nematysiu, kaip sudygs,

Kokiu žiedu žydės,

O gal pražus…

Krentama visada iš aukščio,

Žydėjimas gi būna

Tik pavasarį

Ir stabilus…

Renku šį rudenį ir sėklas,

Ir lapus.