Senienos

Seni daiktai – tai medžių lapai,

Ateina laikas ir pražūva,

Kažkas išlieka artimųjų kambary,

Tarp knygų prispausti,

Kiti – tik atminty…

Darai ir dovanoji,

Į parodas nešti galvoji,

Bet kas ten juos matys,

O ten kataloguoja,

Aprašo dar kiti,

Visiems turėsi nusilenkti,

Maža kas ranką pabučiuoja,

Padėkos raštą gal atspausdina,

O kur jį paskui dėsi, –

Ir šie daiktai

Bus vėl seni.

Senėja ir daiktai, ir žmonės,

Antikvarai tampa ir senienomis...

Ar ten jau be užeina jaunas?

Tik seni.