Tų pačių namų

Ateiname į žemė

Pro dangaus vartus,

Pavasarį pražystame,

Tiek pat ir vasara vis pasidžiaugiame,

Kiek ir savo jaunyste,

O rudeniui brandiname vaisius,

Pasėjame ir sėklas,

Kad sudygtų…

Mes – to paties likimo,

Tarsi iš tų pačių namų,

Kur ir prabėgo mūsų dienos

Nuo vaikystės,

Dabar jau dalinuosi vaisiais

Medžių tų pačių,

Kai obuolį per pusę

Pjaunu…

Viena puselė – man,

O kitą tau šiandieną atiduosiu.