Dangaus žydrynė

Ne metuose – esmė,

O kelio vingiuose – žymė,

Išsukus – šunkeliai,

Gyvių nužymėti…

Ne raukšlėse – ta giluma,

Kurią turi kaktoje,

O daug giliau,

Kurios nemato niekas…

Išlygina džiaugsmas raukšles

Ir vėl eini į lietų,

Kad numazgotumei rankas,

Rankšluosčiu nusišluostytumei,

Kad ir padėvėtu…

Kirčiai – ne skriauda,

Atsitiesi iš lėto,

Žiūri į dangų, –

Kokia žydra ta toluma,

Visomis vaivorykštės spalvomis

Imi gėrėtis...

Gal jau užteks bambėti?