Varnai

Suskrenda juodvarniai

Arčiau namų,

Vasarą pievose

Kamanių medų kopinėję,

Nebėra pradalgių,

Sugintos karvės – tvartuose

Rupšnoja ramiai šieną, –

Nesikapstysi po jų atliekomis

Per žiemą...

Nebėra karkvabalių lervų,

Badas gena,

Nebijo nė žmonių,

Niekas seniai negaudo ir nešaudo,

Kaip Donelaitis rašė

Apie baudžiauninką mužiką, –

Tie laikai praėjo, –

Ir neprakeikia pamotė pikta,

Kalnai – toli,

Viršūnes saugo vėjas,

Iš ten tik girdisi perkūnija

Ir aidas atskubėjęs.