Naktys, be vėjo...

Belaukdama tavęs,

O vasarėle,

Akis pražiūrėjau,

Žinau, kodėl perštėjo,

Kai nepūtė ir vėjas,

Nepustė smėlio,

Tai krito žiedlapiai

Ant kieto grindinio,

Vejas nusėjo...

Balti šaligatviai,

Kai kur rausvi žiedai

Suvirpo nublokšti,

Išskrido iš lizdelio paukštis,

Nemokėjęs skristi

Ir sukliko motina...

Aptemo akyse,

Bet ne naktis atėjo,

Kažkas viduje

Nelauktai suspurdėjo...

Kas jį pamaitins,

Prikels pavasario žiedus?

Kaip jie žydėjo!