Tyli kalba

Nuo pat mažens išmokau

Užsičiaupt prieš vėją,

Susigyventi su savo skausmu,

Nešaukiant, labai tyliai,

Pakalbėti ir su tavimi

Savo balsu...

Išmokau iš beržų suprasti

Žemės kalbą,

Savo vaikus jie mokė

Dygti kalneliuose ant smėlio,

Ant apleistų

Plokščių namų stogų,

Iš po kitų medžių šaknų...

Auga palinkę, pasirėmę,

Dar savo lapija užstoja

Mažytį paukštį inkile

Nuo karštos saulės

Ir plėšrių audrų...

Tyli kalba būna garsesnė

Už tūkstantį garsų.