Nuvirsta
medžiai ir nekertami,
Kirvio
ašmenų nematę,
Sutreška
tik liemuo
Ir
nežinia, ko krenta...
O
buvo dar jauni,
Nepragyvenę
pusės amžiaus,
Žaliuoja
dar viršūnė,
Prie
žemės prisiglaudusi,
O po
stuobriu
Juodi
šešėliai kažką rašo,
Toliau
tako nėra,
Jei
eidamas sustojai,
Nesugrįši.
Dangaus
prašau,
Kad
laistytų pražydusias šakas,
Nors
šiam pavasariui
Gyvenimą
pratęstų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą