2017 m. gegužės 12 d., penktadienis

Palikimas



Daug buvo šeimose vaikų,
Ką užgyveno jų tėvai,
Visiems gi neužtekdavo,
Paskirti buvo kiekvienam
Ir tvarte gyvuliai,
Svirne – padargai.
Kraičio skrynia pastogėje
Stovėjo gan ilgai,
Naminiai nesiūti gulėjo apdarai,
Susukti rietimuose kietai,
Kad neįlįstų kandys,
Vis juodai dienai saugomi.
Atėjo jiems eilė,
Kai nusiaubė primestas karas,
Paskui – tremtis,
Brangiausias turtas – lašiniai
Ir jų užteko tik po bryzą,
Kas dieną jų nevalgė.
Gyvulius atėmė,
Žemė – ne sava,
Pasijunti gyvenantis,
Lyg šalia kelio beržas,
Vienintelė sula ir ten, ir čia –
Saldi saldi be galo,
Geri ir neatsigeri,
Iš atlapotos širdies varva...
Lig šiol vis mirga,
Lyg mėlynas dangus,
Močiutės palikimas –
Tuščia kraičio skrynia,
Išmarginta raudonais tulpių raštais.
Oi, nieko nepaliksiu tau,
Tik savo plunksnos
Paskutinį juodą tašką.



Komentarų nėra: