Palikimas

Daug buvo šeimose vaikų,

Ką užgyveno jų tėvai,

Visiems gi neužtekdavo,

Paskirti buvo kiekvienam

Ir tvarte gyvuliai,

Svirne – padargai.

Kraičio skrynia pastogėje

Stovėjo gan ilgai,

Naminiai nesiūti gulėjo apdarai,

Susukti rietimuose kietai,

Kad neįlįstų kandys,

Vis juodai dienai saugomi.

Atėjo jiems eilė,

Kai nusiaubė primestas karas,

Paskui – tremtis,

Brangiausias turtas – lašiniai

Ir jų užteko tik po bryzą,

Kas dieną jų nevalgė.

Gyvulius atėmė,

Žemė – ne sava,

Pasijunti gyvenantis,

Lyg šalia kelio beržas,

Vienintelė sula ir ten, ir čia –

Saldi saldi be galo,

Geri ir neatsigeri,

Iš atlapotos širdies varva...

Lig šiol vis mirga,

Lyg mėlynas dangus,

Močiutės palikimas –

Tuščia kraičio skrynia,

Išmarginta raudonais tulpių raštais.

Oi, nieko nepaliksiu tau,

Tik savo plunksnos

Paskutinį juodą tašką.