Mūsų bendri namai

Prie savo inkilo

Varnėnai skrenda,

Bet ne su tuščiu snapu, –

Neša vaikams suradę

Net menkiausią kirminą,

Nebečiulba rytais,

Tik nugena pilką varną

Kuo toliau nuo savo namų

Ne tiek jėga,

Kiek dideliu triukšmu...

Jam padeda kaimynai, –

Bendra jų giminė, –

Visi pulku atskrido

Iš tolimų kraštų,

Išvarę įsibrovėlį žvirblį,

Pradžiugina pavasarį ir mus,

Išskris jau rudenėjant

Ir vėl sugrįš, jei bus jauku...

Priglaudžiu ir savo delną

Prie medžio su inkilėliu,

Bet nebara varnėnas,

Mažų paukštelių prašymą

Tik išgirstu:

– Neliesk mano namų.