Nespėjome

Praeity – karo degėsiai,

Molinė troba,

Dengta nendrių stabarais,

Kada sutrūnijo,

Užkaišiojo tėvas skylės

Jau ruginiu pėdu;

Skalsūs duonos trupiniai

Ir kryželis kepale

Laikinai tik pažymėtas...

Pasodintas sodas,

Į laukines obelis

Skiepai įsodinti,

Tarsi užstalėje vaikai,

Tabaluoja kojomis,

Paskui nubėga...

Graužė kiškiai

Jaunučius ūglius,

Bet sunaikinti nesugebėjo,

Žydi vienos paliktos pavasariais,

Rudenį numeta obuolius,

Jų surinkti nenubėgu...

Gyveni ir stengiesi

Palikti atmintį vaikams,

Ką tėvai turėjo,

O laikas keliu,

Kaip ėjo, taip nuėjo...

Nieko jis nepagailėjo,

Oi, niekas nuo jo

Tvorų neužsitvėrė,

Vis kažko nespėja...

Pasiliks po mūsų

Vienas kryžius smėlyje

Ir seniai ataušusios pėdos,

Kuriomis net ašara nebe nubėga.