Padžiauta ašara

Mama, visą gyvenimą

Tu baimėje gyvenai,

Kad pritrūks duonos,

Neužteks bulvių ligi pavasario,

Kai nuo paskutinio pieno

Grietinę graibei,

Žinojai – nebus jos šeimai

Iki naujos žolės,

Karvutę virvėmis pakelti teko...

Kartojasi pavasario aidai,

Nors jau kiti paukšteliai

Prie inkilų šneka,

Turbūt jie tavo vargą tęsia...

Vėl pigūs rūbai,

Kažkieno išmesti skudurai,

Dešimtmetį tie patys skalbiniai,

Tarsi nelaimės vėliavos

Vėjyje kabo...

Mama, ne viską pasakiau,

Atleisk man, mama.