Sūnaus rožė

Nebuvome turtingi niekada,

Bet glaudėmės prie vienas kito

Ir nešėme kiekvienas,

Tarsi skruzdėlės

Po vieną smiltį

Ir šeimos židinį sugriautą

Taip sulipdėme...

Oi, sunkios valandos – naktis,

Kaip gera, taip šviesu,

Kada išaušta rytas,

Nubrenda rasota pieva

Slogi praeitis

Ir vėl tiki, – gyvenimas

Rože pražydo.