Sodino
tėvas obelis
Sodelio
vidury,
Kampuose
– kriaušes,
O
vyšnias – patvory,
Kad
neužstotų saulės...
Gimė
sūneliai devyni
Ir
kiekvienam – po ąžuolą,
Visa
sodyba – klėtis,
Klojimas,
tvartai,
Apsodinti
klevais, beržais, karklais...
Gimė
dukrelės trys,
Nukirto
klevą, ąžuolą nukirto, –
Kiekvienai
– skrynia kraičiui,
Joms
pasodino liepas,
Prie
jų – aviliai,
Dukart
metuose išsuko medų.
Užaugo
sodas,
Išsibėgiojo
kiekvienas sau vaikai,
O
motina vis verpė,
Lino
gija nusitiesė lig vartų...
Ant
obelų – gumbai,
Smulkūs
tapo obuoliai,
Tarsi
vienatvė, – karstelėję...
Sugrįždavo
anūkai pamečiui,
Taip
laukiami svečiai,
Girgždėjo
vartai,
Nesigirdėjo
piemenų dainos,
Apdulkėjo
karklo dūdos;
Bežiūrint
į baltas obelis
Ir
mėlyną tą patį dangų
Pražilo
tėvų antakiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą