2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Karklo dūdos pasakojimas



Sodino tėvas obelis
Sodelio vidury,
Kampuose – kriaušes,
O vyšnias – patvory,
Kad neužstotų saulės...
Gimė sūneliai devyni
Ir kiekvienam – po ąžuolą,
Visa sodyba – klėtis,
Klojimas, tvartai,
Apsodinti klevais, beržais, karklais...
Gimė dukrelės trys,
Nukirto klevą, ąžuolą nukirto, –
Kiekvienai – skrynia kraičiui,
Joms pasodino liepas,
Prie jų – aviliai,
Dukart metuose išsuko medų.
Užaugo sodas,
Išsibėgiojo kiekvienas sau vaikai,
O motina vis verpė,
Lino gija nusitiesė lig vartų...
Ant obelų – gumbai,
Smulkūs tapo obuoliai,
Tarsi vienatvė, – karstelėję...
Sugrįždavo anūkai pamečiui,
Taip laukiami svečiai,
Girgždėjo vartai,
Nesigirdėjo piemenų dainos,
Apdulkėjo karklo dūdos;
Bežiūrint į baltas obelis
Ir mėlyną tą patį dangų
Pražilo tėvų antakiai.





Komentarų nėra: