Poringė

Ne taip seniai,

Dar mano atminty įstrigę,

Kai moterys dūzgeno

Klevo ratelius,

Rovė linus ir merkė,

Klojo iš jų dirvonuose

Geltonus takelius...

Savi linai pražysta mėlynai,

O drobėje išaustos tulpės

Marguoja pakraščiais...

Turėjo sesė laiko,

Pamelžusi karvutę,

Ravėti rūtų darželius,

Niūniuodama ir dainą

Apie aukštą klėtį,

Aukso skrynią,

Užklystančius piršlius...

Trinksėjo staklių

Minamos pakojos,

Šalia – maži vaikai,

Iš jų ir jie mokėjo

Sukalbėti maldą vakarais,

Kaip sėti, arti, pasistatyti trobą,

Sode įskiepyti laukinę obelį

Ir veltui gauti savą derlių,

Tiktai pagardintą dar prakaito

Sūriu lašu...

Žinau, sūnau, tu visko nematei,

Nebegirdėjai

Ir dabar nesiklausai.