2017 m. gegužės 16 d., antradienis

Negimę



Pražydo mieste eglė,
Kankorėžius užmezgusi didžiuojasi,
Bet nesudygs šalia maži vaikai, –
Ne ta vieta – asfaltas ir veja,
Ne miško žemė,
Kur kritęs grūdas
Randa sau šaknims namus,
Išpurentus dirvonus.
Motinos prigimtis – žydėti,
Apgaubia šakomis nukritusius,
Nauja gyvybė – džiaugsmas
Ir dangaus malonė...
Siūbuoja vėjas jos viršūnę,
Užmigdo vakarais,
Prikelia ankstyvą rytą,
O ten jų – tūstančiai,
Nežinomų ir laukiančių
Gyvenimo kelionės...
Iš kur, eglute, čia atkeliavai?
Gimtųjų vietų nematydama
Apie ką dabar svajoji?






Komentarų nėra: