Negimę

Pražydo mieste eglė,

Kankorėžius užmezgusi didžiuojasi,

Bet nesudygs šalia maži vaikai, –

Ne ta vieta – asfaltas ir veja,

Ne miško žemė,

Kur kritęs grūdas

Randa sau šaknims namus,

Išpurentus dirvonus.

Motinos prigimtis – žydėti,

Apgaubia šakomis nukritusius,

Nauja gyvybė – džiaugsmas

Ir dangaus malonė...

Siūbuoja vėjas jos viršūnę,

Užmigdo vakarais,

Prikelia ankstyvą rytą,

O ten jų – tūstančiai,

Nežinomų ir laukiančių

Gyvenimo kelionės...

Iš kur, eglute, čia atkeliavai?

Gimtųjų vietų nematydama

Apie ką dabar svajoji?