Gimtinė
– žemės lopinėlis,
Trobos
vietoje išlikęs
Jau
iš prigimties pilkas akmuo,
Iš
to paties ir šulinio rentinys,
Aptrauktas
samana,
Nedailintas,
grublėtas,
Kaip
mūsų patirtis...
Tik
žalią medį laikas sendina
Ir
paverčia puvėsiais,
Iš
molio su šiaudais maišyto,
Dar
netolimos metų slinkties,
Nepažeidžia
joks pelėsis...
Subyra
vėl į žemę,
Lietus
išplauna dūmą,
Išdygsta
ir išlygina
Aštrius
kampus žolė,
Nusirita
ir nuo krūtinės
Slegiantis
akmuo,
Lipdai
kitus, tarsi kregždė, namus,
Nuo
žemės pakylėtus,
Sapne
matai vis prie akmens
Ir
žalią rūtą,
Prisiminimų
kvapnią mėtą...
Oi,
tie negyvenami namai,
Pro
ašara neužmirštuolėmis,
Našlaitėmis
apsėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą