Trumpa
žmonijos atmintis,
O
knygos visaip rašomos,
Nusilenkia
tam laikui,
Kas
jiems užmoka,
Kitas
prisitaikęs perrašo...
Pamiršta,
kaip dundėjo
Į
rytus, per stepes tolyn,
Raudoni
ratai,
Buvo
uždaromos bažnyčios,
Paverčiamos
arklidėmis
Ir
ginklų sandėliais...
Dejuoja
neužkasti kaulai
Visomis
pakelėmis
Prieš
šimtą metų ir vėliau,
Žmonių
malonės prašosi,
Kurie
atsitiesė po karo,
Po
keliasdešimt metų...
Ir
vėl mojuoja raudonos vėliavėlės
Pamiršusiems,
galbūt apakusiems.
Oi,
knygose ne visa tiesa
Ir
iki šiol vis rašoma,
Jas dažnas skaito tik prieš miegą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą