Priklaupkime,
gyvieji,
Kas
kančios nematę,
Kaip žūsta
artimieji
Be jokios
kaltės,
Kaip
krenta žalias lapas
Šalia
pušies,
Kuri
žaliuoja, auga
Miškeliuose,
šalia duobės.
Kas iškasė
tą prarają
Žmonijos
ateities,
Tarp
dygstančių medelių
Visos
tautos širdies?
Nebuvo
taip per amžius
Žmonijos
praeities,
Kad motina
ir vaikas,
Tėvas,
draugas
Būtų per
prievartą įstumiami
Į vieną
kapą
Be
šventojo palaiminimo,
Kitur į
dujų kameras,
Kad
nebebūtų ir žymės,
Neaugtų
medis
Prie
duobės.
Priklaupkime,
Visų tautų gyvieji,
Dėl mūsų
pačių ateities.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą