Gyvenimas
yra dėsningas,
Istorijos
kartojasi,
O ką
patyrė mūsų protėviai,
Dabar
kitais kampais
Tiktai
rikiuojasi,-
Gal kiek
tik prašmatniau...
Pro langą
giminės išmetė
Mažos
mamytės lopšį,
Nes buvo
jau atiduota
Senelei
jos dalia -
Liko
našle,
Bet
namuose gyveno
Brolienė
jauna ir jos šeima.
Džiaugiuosi,
kad tas pats
Kol kas
neatsitiko man,
Nors
apšaukta buvau,
Kad vyrui
mirus,
Dar
senelių turto trokštu,
Todėl
dažnai vis aplankau.
- - -
Dabar
žiūriu plačiau:
Tėvelis
savo paskutinius paskolino,
Pritrūkęs
sėjai
Nuvažiavo
atsiimti,
Bet buvo
tik šunimi aplodytas
Ir gavo
dar į pakinklius basliu.
Tik dabar
akys mano atsivėrė,
Nes aš
paskolinau
Ir jau susigrąžinti nebesitikiu.
- - -
Vis
kvietėsi senelio šeimą
Į
atlaidus Skiemonių,-
Juk
giminės dažnai vis atvažiuodavo:
Pririšdavo
kieme vežimą,
Senelis
davė arkliui avižų,
Šeimą
dar kiaušiniene pavaišindavo...
Šie kviesdavo:
- Dabar tu atvažiuok pas mus.
O kartą
net prisiruošė,
Seneliai nuvažiavo ir pas juos.
„Dzen
dobry, pani,-
Pasisveikino
atvykę.
Nuo
krosnies kilo šūsnis kailinių:
- Ir
pavardė mums jūsų negirdėta...
Atsiprašau,
neberašysiu lenkiškai,
Tiek to...
Po šitiek
metų
Ir mane
vis kviečiasi
Į
sueigas, vakarėlius,
Kad savo
eilėmis kalbėčiau
Apie
gyvenimą - savo, kitų...
Ir čia
pasikartojo:
Nuvežu į
pakviestą vietą dovanų,
Bet
nerandu sau vietos,
Kur sėdasi
prašmatnesni...
Kitur
užmiršta mano pavardę,
Lyg ji ir
negirdėta
Tarp
Anykščių baltų žirgų...
Gražiausia, kai pamiršta,
Kad aš už
nugaros esu....
- - -
Galėčiau
vardinti ir vėl stebėtis,
Kaip
laikas gręžiasi,
Bet kiek,
žmogau, tu gyveni,
Klaidas
kartoji
Ir vis dar
asilu lieki...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą