Obuolinių šventei

Anykščiai

Kiekvienas žodis – trupinys

Iš vieno kepalo,

Raikau ir sudedu posmus,

Kurie, net per pasaulį apkeliavę,

Sugrįžta suktuku;

Palaiminu žodžiu,

Dedu ant stalo,

Prispaudžiu mamos kryželiu...

Pakimba žodis ir plevena

Šiaudiniu sodu,

Kur gieda paukštis

Ir aukštaičių stalas,

Pagardinamas obuoliu...

Pro debesų kiaurymę

Šypsosi saulelė -

Tai žemės pulsas,

Kuriuo vis tikiu,

Kad mano Lietuva,-

Kaip ir visos šalys,-

Dar pasidžiaugs nauju,

Atgimusiu pavasariu;

Palaistau žodžio upeliu.