Dėkodama
gyvenimui
Dėkoju
Adamavai,
Per karo
gausmą
Pirmą
kartą suklykiau,
Prie
Elmiškių jau ežero užaugau,
Rubikių
ežere kojas mirkiau,
Prie
Strėlupio ir Elmės
Dėkodama
pasauliui
Eiles
rašiau,
O
Anykščiai – pradžia,
Kur mokslo
šaknį karčią
Ilgai
krimtau...
Paskui
lenkiausi Vilniui,-
Čia
mokytoja patapau;
Džiaugiausi
vėl sugrįžusi
Į gimtą
miestą,
Į tas
pačias vietoves, kur gimiau.
Taip
traukia vandenys,
Rytas
ankstyvas,-
Kaip
krikštas saulėje,-
Palaimą
tik darbe jutau.
Gražus ir
mūsų Vilnius,-
Kaip
tūkstančiai žvaigždžių užsidega
Naktiniai
žiburiai
Ir darosi
širdy šviesiau...
Po daugel
metų
Vėl atgal
grįžau:
Čia geri
žmonės
Ir tylus
Mušėjus...
Oi, teka
Urvena
Ir per
pačius Mačionis,
Kaip
šaknimis žilvičio
Šioje
žemės pakrantėje įsikibau,-
Kur esame,
Ten žemės
vidurys
Ir man, ir
tau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą