Tėvelio
molinė troba,
Paties
lipdyta
Ir brolio
minkyta
Su
kojomis,
Smėlio
asla,
O papečky
surado vietą triušiai,
Bet
išsikasdavo nakčia.
Tvartelis
irgi molio,
Kur karvė,
vištos,
Žąsys
gageno rytą vakarą,
O šulinys
prie namo
Girdė ir
vis pildėsi,
Pasiekiamas
ranka...
O troboje
kvepėjo duona:
Motulė
verpė, audė
Ašarą
nušluostydama,
Kad jos
pirmagimis sūnelis
Išėjo į
karužę,
Ilgam
negrįžo vis namo.
Ir seserys
bėgo prie šulinio,
Skalbti -
prie upelio,-
Tenai
vanduo švarus
Ir visą
žiemą teka
Kaip
gyvenimas...
Dabar
semiu tą reginį
Juo gyvenu
ir žemėje,
Galbūt
jis bus ir danguje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą