Rudens
rytais
Pašąla,
vėl atšyla
Ir dideli
rasos lašai
Neišsilaiko
ir nubyra
Nuo
ištiestų voratinklių,
O jų –
šimtai...
Vorai tik
laimę neša,-
Visi tai
žino,-
Tik
perbraukiu ranka
Per
paskutinę žolės lapą
Ir girdisi
žemės kalba:
- Aš vėl
pabusiu,
Vėl tu
jausi kvapą,
Ateis ir
šiluma,
Dabar
tiesiu gyvybės taką,
Kad
pailsėtume drauge.
Tikiu,
pakils saulutė,
Išsisklaidys
migla...
Gimtoji
žeme, būk linksma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą