Vilniaus Pilies gatvė

Senasis Vilnius

Ir siauros gatvelės,

Kur visas namas -

Viena siena, ištisai,

Už posūkio – aklavietė

Ir geležiniai vartai,

Bažnyčios bokštai -

Vis į dangų... taip nelauktai.

Kai kur maži langai,

Balkono pertvarose -

Gyvos gėlės,

Vijokliai stiebiasi į saulę,

Kurios čia tiek mažai,

Ant akmeninio grindinio trinkelių

Per visą dieną - tik šešėliai,

Senų laikų aidai...

Vienas akmuo - iš vieno kaimo,

Kuris mena senolių karą

Su turkais, švedais

Ir prancūzais, rusais pamečiui,

Pataikiusi kulka ir atsimušusi

Dar nuo senelio šalmo

Įstrigo čia į gatvę,-

Kaip atminimo dovana,-

Kad buvo žaizdos

Ne tik ant akmenų -

Seniai ir neseniai...

Kitas akmuo – iš mano kaimo

Ir atsistojusi ant jo klausau,

Kaip vikšrai žvanga...

Žvyruotais kelių pakraščiais

Beržai ir topoliai užaugo

Ir primiršti karių kapai...

Į gatvių grindinį įspaustos pėdos,

Kas buvo, akmeniu pavirto

Ir pasiliko amžinai.

Per Vilniaus grindinį einu

Taip tyliai,-

Akmenys dar kalba...

Ar klausai?