Tikiu

 Gintarės foto

Sulaukiau laiko,

Kai nebėra sienų,

Kai nebėra ribos

Tarp rasių ir genčių,

Kai sveikinasi akys

Per snieguotus kalnus,

Melsvus vandenynus

Aplenkdamos uolas

Ir akmenį sykiu...

Ant to akmens ir užrašysiu

Gražius žodžius:

„Ir aš iš to žemyno,

Kur atviras žmogus,-

Be akmenų“...

Man virš galvos

Mažytis vieversys pragydo

Ir atkartojo šiuos žodžius.

Tikiu, kad mūsų viena žemė

Ir tas pats dangus,

O mus pagirdo

Tik pašventintas vanduo.