Gintarės foto
Sulaukiau
laiko,
Kai nebėra
sienų,
Kai nebėra
ribos
Tarp rasių
ir genčių,
Kai
sveikinasi akys
Per
snieguotus kalnus,
Melsvus
vandenynus
Aplenkdamos
uolas
Ir akmenį
sykiu...
Ant to
akmens ir užrašysiu
Gražius
žodžius:
„Ir aš
iš to žemyno,
Kur
atviras žmogus,-
Be
akmenų“...
Man virš
galvos
Mažytis
vieversys pragydo
Ir
atkartojo šiuos žodžius.
Tikiu, kad
mūsų viena žemė
Ir tas
pats dangus,
O mus
pagirdo
Tik
pašventintas vanduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą