Beveik
visi mažieji augalai,
Medelių
uogos
Yra žmogui
vaistai,
Tik
pamiršti senolių papročiai,
Kai juos
užgerdami
Kartojo
maldą Dievui,-
Seniau ir
ne vienam.
Daug
knygose rašyta,
Daug
vaistinėse receptų,
Bet niekas
neištyrė,
Kokia
siela žmonių...
Imu į
rankas žolę,
Pauostau
ir tiriu,
Ar man ją
skyrė motina,
Ar laimino
ją žemė
Tarp visų
kitų.
Prašau
dievo malonės,
Bet
kartais užmirštu,
Kad viską
jau turiu:
Dangaus
mėlynę,
Artimus
man žmones
Ir meilę
iš aukščiau,
Kad
gyvenu,
Tada ir
vaistus pamirštu,
Dainuodama
einu, einu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą