Kai lieka
tuščia širdyje,
Imu į
ranką plunksną,-
Gali ji
būti gulbės
Ar erelio
pilko;
Nereikia
povo,
Ji labai
marga ir švytinti...
Ilgai
ieškojau miškuose
Margo
genelio pamestos;
Gyvenimas
– genys,
Vis
kalantis ir gręžiantis
Medžius
savo vaikams
Ir
skruzdėlėms neduodantis nurimti.
Kai
gandras plunksną pameta
Vėlyvą
rudenį,
Žinau,
kad laikas skristi
Iš savo
tylumos,
Gražių
svajonių
Į kitus
miškus,
Kur kala
tik genys:
-Tik tik,
tik tik, tik tik...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą