Gulbės jaudulys

Pavasaris, gulbės atskrido;

Žolės labai mažai

Ir dar vandens lelijos neišdygo

Gimtųjų upių pakraščiais.

Jos minta tiktai šaknimi -

Ruda, įmirkusia

Šventosios vandeny

Ir mato debesį įbridusį,

Visai šalia ir tu plauki,

Blyškus mėnuli,

Tu - gulbinas mano širdy...

Dabar čia šlama nendrės;

Mes – dvi tylios gulbės

Sunešime šapus,

Paklosime ir pūkų guolį,

Paskui gulbiukai išsiris.

Ilgai tas meilės virsmas

Kiaušinio vidury...

Pavasaris, jauti?