Tiktai maži
Tokie atlaidūs,
Atviri ir jaukūs,
Pasitikėjimo pilni,
Kol niekas neapgavo,
Niekas net žodžiu
Į širdį nepataikė,
Nes tokia neapsaugota,-
Kaip ašara pirma tyra,-
Vaikystės besišypsanti viltis.
Kaip dideli turėtų
Būti jiems atlaidūs,
Kad pasaka vaikystės
Nusitęstų kiek ilgiau
Ir vis undinės,
Vandenynų karalaitės,
Dainuotų jiems ir tau...
Kai pažiūriu į dangų,
Visa tai matau,
Nejaugi žemėje blogiau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą