Atsikvepiu, kai jūra ūžia,
Geriu garsus - tai gongas,
Kuris vis kviečia pasinerti
Į pačias gelmes,-
Ten juk ne ašaros,
Nors tokios pat ir sūrios,
Jos vis į pačią širdį brenda.
Einu Šventąja,
Ten mažyčiai gintarai
Per lygumas vingiuoja
Ir žėri dugnas tartum ašaros,
Kurios nematė jūros...
Atsiklaupiau prie gimto ežero,
Rankas panėriau -
Rubikių, Anykštos garsai
Į sielą amžinai nusėdo.
Girdžiu nuskendusios bažnyčios
Šventavartėje legendą...
Atsikvėpiau ramiai,-
Daugiau ir ašaros nerieda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą