Naujagimiai visi panašūs -
Taip nori bėgti, skristi,
O kelias vis su brastomis,-
Užlyja kiek ir slysta,
Kartais ir pargriūva,
Jis vis dar – šulinys be svirties...
Gyvenimai visų panašūs -
Taip norisi nuo žemės atsispirti,
Dangus aukštai toks mėlynas,-
Tarsi iš tėviškės senos
Mediniai stiprūs vartai,
Apkaustyti senovės kalvėje,
Kuri dabar seniai nuvirto.
O degė tiek daug kartų,
Kad net sunku datas atminti;
Vis kalė šarvus, kalaviją
Ir geležinį sunkų kirvį,
Kad būtų lengva medį kirsti,
Nelaukė, kada pats nugriūva
Pamažu eidamas į mirtį...
Senatvė jau visų vienoda,-
Lazda - kuo tik lengvesnė,
Kad tik galėtum atsiremti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą