Atidaviau, Tėvyne,
Savo tiesų žodį,
Kad įsiklausytum
Ir kalbėtum, pasakotum
Savo augantiems vaikams,
Kaip aš tave mylėjau...
Tavo kelius
Net ašara nuploviau,
Kad tik laisva
Gražiai vis eitum,
O pakeles apsodinau
Mažyčiais ąžuolėliais
Su liepomis pakaitomis -
Vis poromis, kad prisikeltum
Ir tavo lopšyje
Gerumas ir kantrybė
Tyliai gimtų,
Jų lauktų tik namai -
Neištuštėję...
Prie kryžiaus prikaliau
Savo mintis žalias,
Kad vis žydėtų
Tas erškėčių krūmas
Ir vainiku pavirstų;
Praeidamas keleivis
Jį pagarbintų malda,
Kepurę keldamas
Vis nusilenktų
Ir per Velykas ,
Ir dar per Vėlines...
Taip ragino mane
Mano mama ir tėvas
Nuo smėlio kalno,
Kur jau užaugo obelis balta,
Kad obuolius Tau
Rudenį nuskinčiau,
Tėviške...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą