Kiek daug gražių akimirkų prabėga,
Kai esi vienas,-net nepamatai,
Kaip gražiai teka upė per Anykščius -
Šventoji būna atvira, kai ją matai...
Ir žmonės suneša savo mintis
Į senąją Koplyčią,
Kada pavasaris pabeldžia į duris;
Gitaros stygomis pirštai nuslysta -
Žodžius iš pat širdies gelmės girdi.
Tada tik supranti,
Koks mielas šitas kraštas -
Šilelio kalbą išgirsti.
Ateina ir išeina žmonės,
Lieka jų mintis-rašytas raštas
Nuo A. Baranausko iki šių dienų.
Gal protėviai girdėjo
Lietuviškos kalbos melodiją,
Kaip sielos giesmę, -
Ji sujungė visus
Ir teka nuprausta
Šventosios vandeny...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą