Senieji ąžuolai
Žiūri į saulę
Ir laukia vieversio giesmės.
Pasiklausys ir šoks
Nauji lapeliai
Iš jau apsamanojusios šakos.
Didingas tas rauplėtas veidas,
Pačiupinėtas metų
Lyg pavasario vagos;
Taip gražiai brista,
Vis atsisukta į saulę,
Prisiglausta prie rankos -
Vienišos, vienos.
Oi, katinėliai sprogs
Ant mažo stalo
Senolės namuose.
Galbūt vienatvė
Vakarais rečiau šmėžuos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą