Dažnai, labai dažnai
Prie medžių stoviu,
Prie akmens priklaupusi
Vienui viena pasijuntu;
Tada tik veidą
Sniegu nusiprausiu
Ir vandeniu šaltinio
Pavasario sulaukus -
Per žalią pievą štai brendu.
Einu pakėlus galvą-
Vis į tolumą, į aukštį
Nuo ryto iki vakaro žiūriu,
Kur mano akys veda,
Paukščių Takas šaukia, šaukia,
Bet vis pakilti nedrįstu...
Oi, kiek po kojom akmenėlių!
Ir gana aštrių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą