Ne visada gražūs vaizdai
Į fotoaparatą telpa.
Kai atsistoju ant kalnelio
Ir apsidairau-kvapą užgniaužia.
Prie vieno medžio prieinu,
Paglostau švelnų veidą,
Nukrenta šypsnys
Ir į lūpų kampučius
Aušra atslinkusi
Abiems netyčia susitelkia.
Ne viską, ką matau,
Parsivedu už rankos...
Štai medis stovi sužeistas
Ir nugara nubėga šiurpulys;
Pasiimu į širdį sopulį,
Priklaupusi su juo pasidalinu -
Lengviau abiems gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą