Brangioji, kam tos tavo
Akys-ežerai,
Į jas dažnai žiūriu
Jų atvaizde panirę
Kalnai ir gojai;
Antelės, kirai, gulbės
Plaukia palengva,
Tik retkarčiais pakyla,
Sparnais suplasnoja...
Nuo vėjo šiaušiasi banga -
Gal saksofonu kas užgrojo?
Tai drebulėlė rauda,
Brolių palikta-viena...
Kam išdavė brangiausią -
Savo tėvą,-nekalti juk broliai...
Jos ašaros paskęsta gelmėse,
Atrodo, rauda ežerėlis...
Ateik, pabūkime drauge,
Gal ašaros pavirs
Tiktai gyvenimo šešėliais?..
Brangioji Žeme,
Tu-sava,
Suprasi,
Ką abi patyrėm,
Iškentėjom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą