Gyveno katinas ir lapė.
Ruduo ir gaspadoriškai
Sau pasipjovė kiaulę,-
Piemeniui tik uodega,
Nubrūžinta per vasarą
Į lovį, atiteko...
Neverks- neišrankus jisai.
O katinas-gurmanas:
Parūkytus pakabino
Ant balkio taip aukštai,
Kad lapė kraipo galvą ir nežino,
Kamgi dabar priklauso lašiniai...
Pelytė naktį nusileido per virvelę,
Pasikvietė svečių visą pulkelį -
Visi gražiai,-o aukštis-ne bėda, tikrai,-
Nugraužė iki odos, iki skylelės;
Liko balkis ir virvelė,
Tik patepliota riebalais...
Užpyko katinas ir gaudo pelę,
O lapė šaiposi:“Taip jam ir reik.
Ir po sniegu gyvena pelės,
Tik išsikasti netingėk“.
...Visaip gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą