Išsivadavo baltosios snieguolės
Ant pievelių ir pakriūčių,
Bet jų žiedeliai tokie kuklūs
Ir lieka vis neatskleisti.
Taip niekada nepamačiau
Jų nuleistų akučių,
O gal nepaprašiau gražiai?..
Pabūki, nors DABAR Tu,
Pabūk man artimiausiu,
Pabūk mano draugu tiktai;
Tik mano kelyje. Gerai?
Pabūk man broliu mylimiausiu,
Pabūk man tėvu,
Barančiu tik akimis,
Už tai Tau padėkosiu,
Gal paverksiu,
Kai niekas nematys...
Pabūk man mylimuoju -
Net nepasiklausęs...
Aš būsiu Tavo-Tavimi,
Snieguolės akimis.
Tiki?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą