Esu

Esu lyg žemė,
Išvagota amžinųjų raukšlių ,-
Per širdį teka upeliukai sraunūs
Ir visą kūną girdo, alma...
Į molį mano kojos klimpsta
Ir prie jo prilimpa,
Kad pasakočiau jo mintis
Ir neščiau delnuose
Po kalkakmenio akmenuką švelnų.
Į juodžemį po kviečio,
Rugio grūdą bėriau
Ir žiūrėjau, kad jis sudygtų ir užaugtų,
Kad rudenėjant skalsesnę riekę
Prie burnos priglausčiau.
Į smėlio kalnelius
Giesmes lydėjau,
Raudas liūdnas
Apie mūsų tėvus,
Brolius ir seseris,
Kurių nebematau...
Niekas manęs nelydi,
Nieko kelio nebepasiklausiu,
Nors kartais įklimpstu;
Tada įsižiūriu
Į pelkės ar durpyno
Juodą veidą -
Žemę, kurioje ir mano pėdos.