Daug medžių miškuose -
Vieni išauga tiesūs
Ir dangų remia kepure,
Tarp debesėlių šviečia.
Kitiems nelemta ten gyventi -
Juos kiti rauna, vėl sodina.
Tada užaugę dairosi aplinkui,-
Oi, kurgi jų tėvynė!
Sukumpsta siela jau vėliau,
Atgal vėl tako nebežino.
Ir lieka šaukiantis, kol virsta,
Ir nuo vėtros arba kirvio geležinio...
O kas geriau: ar nugenėtam
Pastovėti, kiek ilgiau,
Ar miško išvartose pasilikti
Su senais kaimynais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą