Senolė kalba Rožinį.
Įsiklausyk, kaip šnabžda tyliai;
Kaip juda pirštai pamažu,
O akys švyti, švyti...
Atrodo, veriasi dangus
Ir mėnuo klausosi ir šypsosi.
Gal Vakaro malda
Pakilo į aukštybes -
Jai pritaria, drauge priklaupia.
Krumpliai sukumpę nuo darbų,-
O poterėliai tie-tokie mažyčiai,-
Ridena lyg akmenėlius;
Šventoji bėga į pavasarį
Visiems skalsos prašyti.
Už motinas ir seseris,
Už kūdikį mažytį,
Už tėvą, motiną, kurie seniai
Velėnoje tik įrašyti...
Ir nejučia prie jos pasilenkiau,
Prie peties lūpas priglaudžiau
Ir pajutau, kokia jinai didi,
Nors klupanti-mažytė.
Pabučiavau vienuolę
Ir visa Katedra nušvito.
Daug metų Tau, o tėviškėle,
Tarsi rožinį rašau;
Tik nesijuok, menki tie poterėliai
Byra dėl Tavęs
Kas mielą vakarą ir rytą.
Ir nesakau dar „Amen“.
Ave vita!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą