Koks ilgas mūsų lino kelias,
Kaip rankšluostis kelionei
Į tolimus kraštus-per kalnus,
Dykumų klaidžias kopas,
Kur pusto į akis
Karšta sausra ir smėlis,
O slėniuose, žiūrėk,
Plantacijos boluoja,
Ir linkčioja skarelės
Medvilnės baltos.
Kupranugariai ropščia
Dygią žolę, iš šaltinėlių geria
Ir atneša į mūsų kraštą
Savo prakaitą, dainas,-
Toks ilgas šis kokono kelias,
Sujungiantis tautas...
Įaudžiame į drobės raštą
Ir tolimų kraštų gijas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą